Abeto

Sąžinė. Dažnai girdime linksniuojamą šį žodį. Sako: sąžinės balsas prabilo, tu neturi sąžinės; klausia: ar tavo sąžinė švari? ir pan. Bet ar žinome, kas slypi po šia leksema? Ar susimąstome, ką šis žodis reiškia, kokia jo prasmė?

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ sąžinė apibrėžiama kaip dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas, jų vertės įsisąmoninimas. Vokiečių filosofas I. Kantas teigia, kad „įstatymas, slypintis mumyse, yra sąžinė“. V. Hugo, vienas ryškiausių prancūzų klasikų, yra pasakęs: „sąžinė – žmoguje esantis Dievas“. Sąžinės apibrėžimų turime daug, dėl to sąžinė neretai tampa kažkuo nepaaiškinamu.

Sąžinę – tą vidinį balsą – turime kiekvienas. Vienas švaresnę, kitas mažiau skaidrią. Neretai prieš ką nors darydami, bandome įsiklausyti į sąžinės balsą. Kartais žmonės, sutardami su sąžinės balsu,  pamiršta save ir aukojasi dėl kitų gerovės, kartais būna atvirkščiai – pasielgia netinkamai, teisindamiesi, kad taip elgtis jiems diktavo sąžinė. Čia ir iškyla sąžinė kaip fenomenas – kartais ji pateisina amoralius poelgius, o kitąsyk nuteisia dėl nedoro veiksmo. Anot V. Hugo, „aukščiausias teismas – sąžinės teismas“. Ar iš tiesų taip yra? Ar gali sąžinė tapti žmogaus teisėju? Ar ji tokia galinga…

Iš tiesų, jeigu liksi nenuteistas „išorėje“, tave nuteis viduje. Tas balsas seka kiekvieną nedorą, nusikaltusį, neteisingai besielgiantį žmogų. Sąžinė bando mus sustabdyti, kad nukreiptume savo gyvenimą tokia kryptimi, kokia išties yra teisingausia ir geriausia, tačiau neretai pasipriešinus vidiniam balsui nueinama netinkamu keliu, o to padariniai išprovokuoja sąžinės graužatį. Sąžinės balsas aiškus ir garsus, kartais net kurtinantis. Ko gero, svarbu būti atidžiam ir akylam, nuolat pasitikrinti, ar tai, ką darome, neatsiduria už įstatymų ribų, ar paskui sąžinė netaps aukščiausiu teisėju. Sakoma, kad pasaulyje nėra niekingesnio bylinėjimosi už tą, į kurį žmogus įsivelia savo sąžinės teisme. Sąžinė – aukščiausias, griežčiausias teisėjas. Norint, kad sąžinė netaptų griežčiausiai teisiančia jėga, kad žmogus netaptų moraliniu paliegėliu, reikia neslopinti sąžinės balso ir leisti jam tapti signalu, kai to reikia.

Bonie Tyler & Meat Loaf – Total Eclipse Of The Heart

Kai visuomet regi šviesą, retai susimąstai apie tuos, kurie gyvena tamsoje… Tuos, kurie vadinami neregiais. Štai šiandien mano  dėmesį patraukė  vaikinas, rankoje laikantis savo vedlę – neregio lazdelę. Jis ėjo lėtai, bet kartu oriai, atsargiai, bet kartu užtikrintai, nebyliai, bet kartu iškalbingai. Nepamanykite, kad vien mano jautrus žvilgsnis palydėjo ano vaikino žingsnius. Visi žvelgė į jį su užslėptos užuojautos gaidele. Ir turbūt mintyse sau tarė: “Ačiū Dievui, aš galiu matyti. Staiga mintin atklydo Leonardo Gutausko “Laiškas iš Viešvilės”. Mat prieš keletą metų šį tekstą pasirinkau raiškiajam skaitymui. Raginu paskaityti ir Jus. Nereikia būti jautriam akliesiems, reikia užjausti sielos neregius… Tad:

Trisdešimt ketvirtas laiškas

Sakyk, mielasis, ar tu pagalvoji kada apie neregius? Ar pagalvoji, kad jie mato sielos akimis, jie vieni turi kantrybės prisijaukinti Laiką. Prisijaukinti laiką kaip liūtą, kaip grifą, kaip dėmėtąją hieną, pagaliau kaip smauglį, nes visus šiuos Dievo tvarinius įmanoma prisijaukinti, tik mums, regintiems, trūksta kantrybės, o neregiams jos užtenka su kaupu, kantrybė didžiausias jų turtas, žiūrėk, kaip kantriai jie suveria šepečius: milijonus ašutų įveria į mažytes skylutes. Manau, kad neregiai kantresni už bites, už sienojų ploninančias laiko kinivarpas. Kartais pasigailiu, kad negimiau neregiu, bet tuojau pat išsigąstu ir prašau Dievo man atleisti. Ir neregių prašau: atleiskit man, neregiai, aš dovanosiu jums visas pasaulio ir žvaigždynų šviesas, visas pievų ir Alpių pievų gėlių spalvas, spalvų atspalvius, pustonius, šešėlius ir skaudžiai violetinius dagių žiedus, tik atleiskit, atleiskit man už piktžodžiavimą.

Esu įsitikinęs, jog neregiai tobuliau už visus einšteinus suvokia pasaulio sandaros reliatyvumą, jie anksčiau už geologus nujaučia žemės drebėjimą, galbūt artėjančią žūtį. Tačiau jie tyli. Jie mūsų negąsdina. Jie nenori sukelti sumaišties, kuri visa sujauktų.

Ir tik neregio ištartais žodžiais „Kokia trumpa vasaros naktis – kaip sielos kelionė“, aš tikiu be jokios abejonės.

Jaučiu, kad tave truputį erzina tas mano minčių šokinėjimas nuo vieno objekto prie kito, nuo dangaus prie skruzdėlės, bet žinok, ir mane jis vargina, bet ką aš galiu padaryti su tais trūkinėjančiais nervais? Nieko negaliu padaryti, čia aš bejėgis nervų kalinys. Tačiau užteks apie tai. Juk žinau, kad tiki, jog tik griežlė rudenį, prieš išeidama į dausas, prisuka žemės laikrodį, kad jis per žiemą nesustotų, nes jam sustojus, nesibaigtų žiema. O gegutė? Ką reiškia jos kukavimas? Kokį vakarą aš tyliai paklausiu: geguže, nejaugi taip stengies prišaukt mano mirtį?

O kas yra gervė – tas pilkas paukštis su kraujo žyme kaktoje? Žinau, neregys pasakytų: Gervių klyksmas aukštybėse panašus į mūsų tikėjimą. Bet ar čia vienintelis tikras paaiškinimas? Sakyk, kodėl paukščiai, netgi gyvenantys po mūsų namų kraigais, neprisileidžia mūsų arčiau nei per tris žingsnius? Nejaugi jie bijo mumyse užsislėpusio piktojo? Nejaugi jie jį nujaučia? O gal mes peržengiam Dievo nubrėžtą nematomą apsauginį ratą, už kurio prasideda neregių regėjimas, paukščių kalba?

Vieni klausimai. Be atsakymų. Ir aš nežinau, ar mums būtina jų ieškoti?

Jau gerokai įsibėgėjo du tūkstančiai dešimtieji. Pagalvosite, kaip greitai bėga laikas. Regis, dar visai neseniai darėte tą ar aną, buvote ten ar šen, reziumė – gyvenote vienaip ar kitaip. Sakysite, nieko čia stebėtino, o gal atvirkščiai: net krūptelsite, suvokę, kaip viskas mitriai kinta. Tačiau juk laiko paskirtis ne sustoti, o nenumaldomai bėgti. Viskas paprasta, kaip vienoje Dovydo psalmėje išsireikšta: „Taip Dievo nulemta ir mūsų akims tai nuostabą kelia…“ Štai mano pojūčiai laiko skubėjimo atžvilgiu itin paaštrėja, kai peržiūriu senas nuotraukas (netikėtai užplūdus prisiminimų bangai), kai parašau klaidingą datą paraštėje (mat kartkartėmis vis dar naiviai gyvenu praeitimi), kai nostalgiškai žiūriu pro langą ir matau, kaip po truputėlį pavasarį veja vasara… Arba, kai į rankas paimu išminčiaus Senekos laiškų Lucilijui rinkinį. Tad cituoju pirmąjį laišką:

„Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo kiti ar kuris pats pranykdavo, taupyk bei saugok. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau: dalį laiko žmonės iš mūsų plėšte išplėšia, dalį atima nejučiom, dalis dingsta savaime. Tačiau gėdingiausia netekti jo per apsileidimą. Įsižiūrėk atidžiai: didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko nedarant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia. Ar galėtum nurodyti man žmogų, kuris brangintų laiką, kuris vertintų dieną, kuris suvoktų, jog kasdien miršta? Juk klystame laukdami mirties ateityje: didžiąja dalimi ji jau yra mus ištikusi, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip ir rašai darąs: neprarask nė valandos. Jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažiau priklausysi nuo rytojaus. Beatidėliojant ir gyvenimas prabėgs. Viskas, Lucilijau, atrodo svetima, tik laikas – mūsų. Gamta mums davė galią, kurią paveržia kas tik nori, valdyti šį vienintelį prabėgantį ir išnykstantį dalyką. Ir kokia mirtingųjų kvailybė, kai jie, gavę kokį mažmožį ar niekniekį, už kurį visai nesunku atsimokėti, rūpestingiausiai stengiasi atsilyginti, tačiau nė vienas žmogus, atėmęs laiką, nemano esąs skolingas, nors laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dėkingas būdamas, niekas negali grąžinti. Galbūt paklausi, kaip elgiuosi aš, tavo patarinėtojas? Prisipažinsiu atvirai: kaip netaupus, bet stropus žmogus. Aš tvarkau savo išlaidų apyskaitą. Nepasakyčiau, kad nieko neprarandu, bet galiu atsakyti, ką prarandu, kodėl ir kokiu būdu. Galiu paaiškinti savo neturto priežastis. O išeina man, kaip ir daugeliui, patekusių į skurdą ne dėl savo kaltės: visi užjaučia, bet niekas nepadeda. Taigi kas yra? Nelaikau vargšu to, kuris tenkinasi likučių trupiniais. Tačiau norėčiau, kad saugotum savo turtą. Pats laikas pradėti, nes, kaip dar mūsų senoliai pastebėjo, vėlu taupyti, kai jau dugnas matyti. Juk pabaigoje – ir mažiausia, ir prasčiausia…“

P.S.: Viliuosi, įkvėpė.

Abeto

-         Mama! – garsiai suklykė, išgąsčio pagautas.

-         Mama… Mama… Paimk mano ranką. Mama, aš čia. Neišeik, prašau. Palauk! Sustok, aš jau tuoj tave pavysiu, – drebančiu balsu viltingai lemeno žodžius, tarytum iš tiesų būtų pavijęs motiną.

Staiga pašoko iš lovos, išpiltas prakaitu. Sapnas keletą minučių atspindėjo tikrovę. Viskas buvo taip realu. Jos veidas atrodė įprastai: smulkios raukšlelės, nuvilnijusios ties akimis, lūpos, lyg tariančios neaiškų žodį, skruostai, nudailinti skaistaus raudonio, ir akys, užvis ryškios, degančios kažkokia užuomina.

-         Ei… Koks buvo tas žodis, kurį taip įnirtingai stengeisi man pasakyti? – nuaidėjo kūkčiojantis verksmas. – Kodėl mane palikai? – vis kartojo, bandydamas užmerkti akis ir bent minutėlei sugrįžti į sapną.

Tai buvo šviesi gegužės šeštadienio naktis. Mėnulio spindesys driekėsi pro langą vidun. Jis žvelgė į dangų, akis nudelbdamas į vieną tašką, tarytum būtų išskyręs vienintelę žvaigždę iš tūkstančio kitų. Matyt, ypatinga. „O gal ten ji?“ – vis mintijo, neatitraukdamas akių.

Kaip jis tikėjo ta akimirka, kuri net sapne teikė nepaaiškinamą viltį. Nė sekundei nebuvo suabejojęs, jog pagriebs jos ranką, juk teskyrė tik pusės metro tarpelis… Dabar jis viską atiduotų už tą minutėlę laimės, kuri vis dar plakė širdyje, po truputėlį blėsdama ir tapdama skaidriu prisiminimu. Jis atsitraukė nuo lango ir staiga vėl prišoko. Pakėlė akis į dangų, paniškai ieškodamas savosios žvaigždės. Visas spiečius tų šviesulių stebeilijo į žemę, o jis ieškojo tos vienintelės. Varstė akimis dangų, kol pagaliau surado. „Saugok mane,“ – ištarė tyliai girdimu balsu ir patetiškai nubraukė riedančią ašarą.

Išaušo sekmadienis. Pirmasis gegužės sekmadienis. Ryški ryto šviesa paglostė jo veidą, budindama naujai dienai. Budindama ateičiai.

- Myliu! Ji pasakė – myliu!

Abeto

Pamenu tądien, kaip visuomet, vėl išaušo nauja diena, nežinia, ką žadanti, bet paslaptimi viliojanti. Tylu ir jauku šiapus lango. Jis, kaip visada, sėdėjo toje pačioje vietoje, įdėmiai įsistebeilijęs į tolius. Paprastai tas „ekranas“ (langas) jam sukeldavo didžiausią egzistencijos džiaugsmą. Kaskart, kai jis akimis paliesdavo vaizdą anapus, galėjai įžvelgti neapsakomą grožį jo veide. Tarytum tas reginys nutvieksdavo jo sielą ramybe, o veide nuolat išryškėdavo jaunatviško šypsnio raukšlelės, signalizuojančios pasitenkinimą vaizdu. Tiesą sakant, nežinau, kas jį taip užburdavo, o ir nesigilindavau. Man užteko jo žvilgsnio, kuris retkarčiais priversdavo priglusti prie sienos ir žavėtis. Žavėtis ta tyla, kuria jis puikiai mokėjo manipuliuoti. Jis mažai kalbėdavo. Matyt, suvokė tylos vertę.  Galbūt tai kur kas iškalbingesnis būdas reikšti mintis… Žilvinas (toks tikrasis jo vardas) nebuvo stereotipinė asmenybė. Individas, kuriam visiškai svetimas bandos jausmas. Vizualiai jis tebuvo paprastas provincialas kuklia apranga. Tik jis visuomet nešiodavo juodą kepuraitę, kurios „latsas“ šiurkščiai dengdavo jo veidą, o svarbiausia – akis. Kartą   paklausiau, kodėl jo akių nematyti. Žilvinas tykiai į mane pažvelgė ir atsakė, jog akys neturi būti prieinamos kiekvienam. Šis atsakymas mane privertė suklusti… Turbūt, pamaniau, jog dėl šios priežasties jo žvilgsnis buvo dedikuojamas tik tam vaizdui pro langą. Visai kaip tądien, kai atnešiau jam arbatos su citrina ir žiupsneliu kardamono. Tuomet jis netikėtai nutraukė „žiūrėjimo seansą“ ir, palenkęs galvą, ištarė: „Blėsta mano gyvenimas“. Tą akimirką pajutau didelės ašaros bučinį į skruostą… Daugybė jų riedėjo viena po kitos, liesdamos mano nosį, lūpas, smakrą… Jis išėjo. Niekada nebegrįžo, niekada nebežiūrėjo pro langą, niekada nebegėrė arbatos.

Dabar aš sėdžiu čia, toje pačioje vietoje, ir suteikiu akims laisvę nevaržomai stebėti tolius. Visai kaip tądien jis…

Abeto

Kiekvieną rytą mums gyvenimas dovanoja aštuoniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus sekundžių. Ar visą tą laiką mes skiriame vien rutinai? Lyg Sizifai ridename savuosius akmenis į kalną ir vėl nepastebimai atsiduriame nuokalnėje?  O gal lyg Livingstonai Žuvėdros nepaisome kliūčių ir vis tiek įnirtingai iriamės savųjų svajonių link? Kitaip tariant, ar šiandieniniame pasaulyje, apsuptame triukšmo, dar galima savyje išgirsti muziką? Ar mes esame tie instrumentai, kurie, nors ir smarkiai išderinti, bet vis dar gebėtų groti?  Žinoma, jei prie jų prisiliestų tikras meistras…  Siūlau paskaityti Myros B.Welch „Meistro rankų prisilietimą“.

Meistro rankų prisilietimas

Senas smuikas buvo sudaužytas ir subraižytas. Ir nors vargu ar aukciono rengėjui buvo verta gaišti dėl jo laiką, jis laikė jį rankose ir šypsojosi.

-    Siūlykite kainą, gerieji žmonės, – sušuko.

-    Doleris, doleris! Du? Tik du? Du doleriai! Kas daugiau? Trys doleriai – vienas, trys doleriai – du! Parduota už tris…

Bet ne. Iš salės gilumos atėjęs žilagalvis vyriškis paėmė stryką, nuvalė dulkes nuo smuiko, tada įtempė stygas ir pradėjo griežti tyrą ir skaidrią melodiją. Kai muzika nutilo, aukciono rengėjas tyliu balsu pasakė:

-    Siūlykite kainą.

-   Tūkstantis dolerių! Kas daugiau? Du tūkstančiai. Trys tūkstančiai? Trys tūkstančiai – vienas, trys tūkstančiai – du… Parduota!

Žmonės šypsojosi, kai kurie verkė, jie nesuprato, kas pakeitė jo vertę. Jiems buvo atsakyta: „Meistro rankos prisilietimas“.

Daugelis žmonių yra išderinti, sulaužyti ir subraižyti ir begalvei miniai jie siūlomi už grašius, visai kaip tas senas smuikas… Stiklas vyno, žaidimai, – ir žmogus keliauja į aukcioną. Bet ateina meistras ir kvaila minia niekaip nesupranta, kaip jam prisilietus suskamba siela.

Jau artinasi Nepriklausomybės dvidešimtmetis. Įdomu, kaip į klausimą “Ką reiškia būti lietuviu?” atsako vaikai? Siūlau paskaityti Vilniaus Tuskulėnų vidurinės mokyklos penktokų bei septintokų minčių. Tad ką reiškia būti lietuviu…?

• Tai klausyti visame pasaulyje prasčiausio „popso“!
• Tai norėti būti panašiam į amerikietį.
• Tai turėti labai griežtą lietuvių kalbos mokytoją.
• Tai gerbti savo šalies praeitį.
• Tai laikytis Lietuvos Konstitucijos.
• Tai minėti Lietuvai svarbias sukaktis, datas.
• Tai būti dainuojančios tautos atstovu.
• Tai vaikščioti po didelius miškus, kur daug paukščių ir žvėrelių.
• Tai saugoti žalius miškus.
• Tai saugoti, ką turime.
• Tai nepamiršti lietuviškų tradicijų.
• Tai valgyti skaniausią pasaulyje juodą duoną.
• Tai daug juoktis ir pokštauti.
• Tai žvejoti Lietuvos upėse ir ežeruose.
• Tai mokėti giedoti Lietuvos himną.
• Tai žaisti ne tik krepšinį, bet ir futbolą.
• Tai mokytis gražią, bet sudėtingą lietuvių kalbą.
• Tai turėti nuostabią šeimą ir daug giminių.
• Daryti tai, kas Lietuvai būtų naudinga.
• Tai auginti bulves ir morkas.
• Tai valgyti didžkukulius su spirgais.
• Tai kalbėti lietuviškai, bet norėti išmokti ir kitų kalbų.
• Tai grožėtis krintančiais lapais, mėgautis paukščių giesmėmis ir ilsėtis pajūryje.
• Tai mėgti žiemą ir jos teikiamus malonumus.
• Tai nuolat mirkti Lietuje.
• Tai žinoti, kas yra cunamis.
• Tai išvykus svetur ilgėtis Lietuvos.
• Tai nemėgti futbolo, bet dievinti krepšinį.
• Tai gyventi niekam nežinomoje šalyje ir tuo džiaugtis.
• Tai pusryčiams, pietums ir vakarienei skanauti kitą lietuvį.
• Tai nebūti rasistu.
• Tai klausytis medžių kalbos.
• Tai garsiai apšnekėti šalia esančius užsieniečius – jie tikrai nesupras.
• Tai priprasti nereaguoti į užsieniečių pastabas, kad Lietuva – šalis Balkanuose su sostine Ryga.
• Tai, prisiritus į skrandį cepelinų ir užpylus juos „Švyturio“ alumi, apsikabinti televizorių ir melstis krepšinio dievams.
• Tai juoktis iš kitų nelaimių.
• Tai valgyti skaniausią patiekalą – cepelinus su lašinukais.
• Tai gyventi šalyje, iš kurios visi bėga.
• Tai mokytis vienos sunkiausių kalbų.
• Tai gyventi sportininkų šalyje.
• Tai būti trims milijonams įtinkančiu treneriu, teisėju ir žaidėju, kai Lietuvos rinktinė pralaimi.
• Tai būti egoistu, „pasaulio bamba“.
• Tai gyventi pačioje gražiausioje šalyje ir ja didžiuotis.
• Tai gerbti savo šalį.
• Tai mylėti savo Tėvynę, dirbti jos gerovei, gerbti jos saugotojus ir didvyrius.
• Tai reiškia gyventi Lietuvoje, ją mylėti, kalbėti lietuviškai.
• Tai išmanyti Lietuvos istoriją, būti pasiruošusiam ginti Lietuvą, mylėti jos gamtą, gerbti gimtąją kalbą.
• Tai gyventi žaliuojančioje žemėje ir būti Lietuvos patriotu.
• Tai pasiekti, ko nori, ir būti gamtos mylėtoju.
• Tai būti piliečiu, mylėti gimtąjį kraštą ir puoselėti gimtąją kalbą.
• Tai žaisti krepšinį!
• Tai gyventi blogiau už amerikietį.
• Tai kovoti už teisybę, už pensiją ir saugoti vaikus nuo pedofilų.
• Tai gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, kuri garsėja didinga praeitimi.
• Tai kapstytis iš krizės.
• Tai mokytis Lietuvos universitetuose, tarnauti Lietuvos kariuomenėje.
• Tai būti Lietuvos krepšinio rinktinės fanu.
• Tai valgyti lenkiškus obuolius, rengtis latviškais drabužiais, nekęsti savo kaimyno ir naikinti svetimą turtą.
• Tai lietuviškai švęsti lietuviškas šventes.
• Tai kalbėti rusišku arba anglišku žargonu.
• Tai mėgti cepelinus (didžkukulius)!
• Tai važiuoti į Ispaniją skinti apelsinų.
• Tai „arti“ mokykloje.
• Tai „mėgti“ mokyklos valgyklos maistą.
• Tai nuolat įstrigti senuose liftuose.
• Tai dažnai kepti bulvinius blynus.
• Tai emigruoti į Angliją ir dirbti valytoju.
• Tai pripažinti Lietuvą savo širdimi, bet joje nepasilikti.
• Tai saugotis Henriko Daktaro.
• Tai žiemą maudytis didelėse pusnyse, o  vasarą – Baltijos jūroje.
• Tai gerbti Konstituciją, būti laisvam, ginti žmogaus teises ir kovoti su korupcija.
• Tai draugiškai bendrauti su kitais laisvais lietuviais.
• Tai gyventi lietingoje, bet linksmoje šalyje.
• Tai gerai skaityti ir rašyti lietuviškai.
• Tai gyventi taip, kaip tau atrodo teisinga.
• Tai gerbti ir mylėti ne tik save, bet ir kitus.
• Tai jau 20 metų jaustis laisvam.
• Tai išrinkti protingesnį Seimą.
• Kai kam tai – badauti ir miegoti po balkonu.
• Tai mylėti Vilnių.
• Tai, pamačius degantį namą, manyti: „Nors ne mano kaimyno namas, vis tiek malonu…“
• Tai „mylėti“ tėvynę savanaudiškai ir be įsipareigojimų.
• Tai kiekvieną dieną tikėtis šviesesnio rytojaus.
• Tai mylėti savo šalį, bet ne viską joje.
• Tai gyventi Lietuvoje ir svajoti apie gyvenimą užsienyje.
• Tai „puoselėti“ Lietuvos gamtą ir joje statyti dangoraižius.
• Tai nepaisyti politikų „išdaigų“ ir nepabėgti iš Lietuvos, išsigandus krizės.
• Būti lietuviu – tai nebūti anglu, ispanu, prancūzu ar kuo kitu.

“Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia. Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau.

Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą. Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. Nudailinčiau Benedetti  poemą Van Gogho svajomis apie žvaigždes ir drauge su Serrato  daina padovanočiau kaip serenadą mėnuliui. Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį.

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę. Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi.

Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui. Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau negalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą karstu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet sakyk, ką jauti, ir daryk tai, ką galvoji. Jeigu žinočiau, kad šiandien bus paskutinis kartas, kai matysiu tave miegantį, stipriai apkabinčiau ir melsčiau Viešpatį, kad galėčiau pabūti tavo sielos angelu sargu. Jei žinočiau, kad šis kartas bus paskutinis, kai matysiu tave išeinantį pro duris, apkabinčiau tave ir pabučiuočiau, o paskui vėl pašaukčiau, idant galėčiau dar kartą padaryti tą patį. Jeigu žinočiau, kad paskutinį kartą girdžiu tavo balsą, įrašyčiau į juostelę visus tavo žodžius, idant galėčiau klausytis jų be galo. Jeigu žinočiau, jog dabar matau tave paskutinį kartą, pasakyčiau, kad myliu tave. Nemanyčiau kvailai, jog tu šitą jau žinai.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs. Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai. Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių. Paprašyk Viešpatį stiprybės ir išminties išsakyti jas. Parodyk savo draugams, kad jie tau neapsakomai svarbūs.” 2006-05-06   Gabrielis Garcia Marquezas

Ar kada nors stebėjote vaikus,

Skriejančius ratu?

Ar klausėtės, kaip lietus

Tyška į žemę?

Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu?

Ar žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto?

Sustokite.

Nešokite taip greitai.

Laikas nelaukia.

Muzika negros be galo.

Ar kasdien lekiate visą savo dieną

Nesustodami?

Ar paklausiate: “Kaip gyveni?”,

Ar girdite atsaką?

Kai prabėga diena,

Ar gulite lovoje,

Ir jūsų galvoje skrieja Dar kitas šimtas laukiančių darbų?

Sustokite.

Nešokite taip greitai.

Laikas nelaukia.

Muzika negros be galo.

Ar nesakydavote vaikui:

„Padarysime tai rytoj?”

Ir skubėdami nepastebėjote jo skausmo?

Ar nenutraukėte ryšių,

Leidote gražiai draugystei užgesti,

Nes niekada neturėjote laiko

Paskambinti ir pasakyti:”Sveikas!”

Sustokite.

Nešokite taip greitai.

Laikas nelaukia.

Muzika negros be galo.

Kai bėgate taip greitai,

Kad kažkur suspėtumėte,

Prarandate pusę to kelio džiaugsmo,

Kai pergyvenate ir skubate gyventi savo dieną,

Tai – kaip neišpakuota dovana…

Išmesta.

Gyvenimas – ne lenktynės.

Sustokite,

Išgirskite muziką,

Kol nesibaigė daina.

Jis bandydavo save nuteikti tai dienai. Pasitelkdavo sveiką protą ir tikindavo save, jog ana išeis, užges, nebegrįš. Tačiau tikinčio žmogaus širdyje gyvena iliuzijos, kurios džiugina vilties properša. Net tada, kai jos nėra…

Jie turėjo nedaug laiko džiaugtis. Na, bent jau kalendorius ant sienos nuolat tai primindavo. Tačiau iš tiesų abu stengėsi nematyti to dienų skaičiaus. Menko gyvenimo likučio. Žinoma, geriausias būdas save apgauti – pridėti viršvalandžius – įsivaizduojamą laiko tarpą, atseit prognozavusį dar šiek tiek džiaugsmo žemėje. Kiek daug tokių žmonių pasaulyje! Jie kasdien bando tyliai susikurti dar kelias laimės akimirkas. Jie pamiršta laikrodį… O gal tiesiog nežiūri į tą laiko matuoklį pro didinamąjį stiklą.. Jie gyvena kitaip nei mes, godūs naivuoliai, kurie moka tik braukyti dienas kalendoriuje. Mirštantieji maitinasi iliuzijomis, jie jaučiasi sotūs išgyvenę dar vieną dieną.

Paskutiniosiomis dienomis, kai jis praverdavo kambario duris, kuriame ji kraugeriškai siurbė  likusias valandas, išvysdavo ją besišypsančią, vartančią nuotraukų albumą, tarytum bandančią įsiminti visus brangius žmones, visas šelmiškas dienas, idant to prireiktų ten, danguje. Šalia, ant mažo naktinio stalelio padėtas magnetafonas grojo „I will survive“…

Dabar  kiekvieną žingsnį lydėjo tuštuma, nebylus vakuumas. Kiekvienas menkniekis žadino senus prisiminimus. Kartą jis pažvelgė pro langą. Pamatė plonytį spindinčių gijų audinį – tinklą, kurio viduryje susiraizgęs kybojo voras. Nejučia prisiminė kadaise jos pasakytus žodžius: „Reikia grožėtis vorais, jų negalima žudyti. Juk jie neša laimę…“ Tada šis pasakymas jam tebuvo naivus prietaras, kuris visiškai nesiderino su racionaliais įsitikinimais. Tačiau dabar jis suvokė tų žodžių prasmę.  Jie buvo svarbūs ne savo turiniu, bet jos išmintimi.  Anie žodžiai išliko gyvi ir, aišku, nemirs.

Jau praėjo nemažai laiko. Šiandien jis vėl pravėrė to kambario duris. Tiesą sakant tai mažytė palėpė, neįnoringo menininko citadelė. Viskas išlikę taip, kaip ir buvę. Beveik nepalytėta laiko. Nei kalendoriaus, nei laikrodžio…Nieko, kas primintų skriejantį laiką, išskyrus dulkes, kurios buvo tik nežymus įrodymas, tikinantis, jog čia visgi būta šiokios tokios laiko egzistencijos. Paveikslai, žadinantys vaizduotę…Senas patefonas, kuris kadaise nepailsdavo nuo Bitlų, Džono Lennono… Vienintelė nuotrauka, kurioje jie kartu (regis, fotografas tiksliai juos pagavo laimės euforijoj). Akys užklysta už geltono, patetiškai padėto lapelio prie nuotraukos. Jis paima jį į rankas ir perskaito: „Mylėti laiką“.